Vietnam, surfing and other happiness

Aš grįžtu su dar vienu "reportažu" iš Taivano :)

Jau trys mėnesiai kaip čia esu, o atrodo prabėgo labai greitai, bet tuo pačiu tiek visko naujo atsitiko, kad atrodo anksčiau per metus tiek nepatirdavau kiek dabar per 3 mėn.

Buvau Santaizi ATP Challenger turnyre, kuris vyko Taipėjuje. Reikėjo palaikyti savus - Ričardą Berankį!! Patiko​ kaip žaidžia :) sudorojo australą. Net visi vietiniai (nors žiūrovų buvo nedaug) jį palaikė ir sakė, kad turnyro laimėtojas aiškus. 

Ir kitų lietuvių sutikom! Labai fainą šeimą su vaikeliu :) Turėjom VIP pakvietimus, tai patekom visur! Per pora mėnesių dar nemačiau tiek daug lietuvių vienoj vietoj!

Dėja, Ričardas turnyro nelaimėjo. Matyt todėl, kad į likusias varžybas negalėjom ateiti palaikyti - išskridom į Vietnamą, Hošiminą :)

Vietname nerealiai patiko. Bet tuo pačiu labai nuliūdino tas skurdas, žiurkės gatvėse, net kvapas kažkoks šlykštus ore tvyro... Politikai komunistai stabdo šalies normalų vystymąsi, žmonės labai nepatenkinti valdžia. Kinai atvažiuoja įrengti gamyklas, teršia vandenį ir t.t. Kad ir kaip bebūtų, žmonės atrodo laimingi, šypsosi ir nesiskundžia.

Maniau, kad Taipėjuj visi vairuoja belenkaip, bet ne. Pietų Azijoje taisyklės juo labiau negalioja :D čia video kaip bandom pereiti gatvę mieste.

Bet ir man Hošimine teko pavairuoti motorolerį. Apsistojom pas vietnamiečių šeimą, susitarėm, kad eisim pavakarieniauti kartu ir naktinį miestą mums parodys. Kai supratau, kad man reikės vairuoti, rimtai išsigandau, nors neparodžiau to :D davė rožinį Hello Kitty motorolerį ir sako važiuok :D tai važiavau... viskas baigėsi gerai, bet streso buvo... neįkainojama patirtis :D Jau svajoju kaip grįžus į LT pirksiu motocikliuką iki 125cc. 

Nuvažiavom pavalgyti į... (norėčiau rašyti restoraną/kavinę, bet kažkaip neįmanoma to pavadinti kavine) vietą lauke su plastikiniais staliukais, mažom kedutėm, kaip vaikams. Šalia judri gatvė, indus plauna, kepa, dirba kažką žmonės, šiaip čilina. Man labai didelis kontrastas buvo ir skirtumai ryškiai pasimatė tarp Azijos ir Europos :) labai jėga, kai vietiniai parodo tokias vietas, kur paprastas turistas būdamas gyvenime nesugalvotum ateiti pavalgyti. Beje ten Spring rolls buvo super skanūs :)

Pusryčius kitą dieną irgi valgėm panašiai, bet kitoj vietoj. Labai europietišką omletą su kumpiu ir t.t., bet vieta tai ką žinau... gatvėj :D šalia krūvos neplautų indų. Kol viską ruošė (pastatė mums tą mažą staliuką, kėdutes) galvojom reikės mums tuos indus suplauti ar ką, kad gautume valgyti :D labai linksma su Monika, daug juoko buvo :D

Nors į kelionės pabaigą man kažkas atsitiko su skrandžiu. Dar gal karštis prisidėjo, visą laiką apie 35 laipsniai buvo.

Buvom ir turistinėse kelionėse. Viena iš jų buvo į Mekong upės deltą, pamatyti turgų ant vandens (floating market). Kita - į nuo Vietnamo karo likusius tunelius džiunglėse, kur kariai gyveno, kovojo, spėpdavosi.

Žodžiu, labai daug emocijų sukėlė Vietnamas. Ir gerų ir blogų :) reikėjo geros savaitės atsigauti.

Dabar dažnai pagaunu save googlinant apie Vietnamo karą, uraganus Bengladeše, žmonių grobimus Filipinuose, teroristus, musulmonus, CŽV ir kitus dalykus pasaulyje. Kelionės praplėčia akiratį ir verčia kažkaip kitaip mąstyti. Ir tuo pačiu supranti, kaip saugiai ir gerai Lietuvoj gyvenam :)

Pagaliau išbandžiau banglentes! Visą dieną už 11 eurų surfinom, gavom paplūdimy stalą su skėčiu, pamoką naujokams ir dar maisto mums užsakė į vietą! Nerealiai buvo ir pajaučiau smagumą, nebuvo sunku pagauti kaip surfinti.

Kitas pora dienų labai rankų raumenis ir viską skaudėjo. Matyt daug atsispaudimų padariau bandydama stotis ant lentos :) pilna mėlynių ir įdrėskimų, bet emocijos viską atpirko. Šįkart neskendau, su lenta daug lengviau į krantą parplaukti :) 

Jau daug kartų patyriau žemės drebėjimą. Taivane jų įvyksta apie 1000 per metus (tokių, kuriuos galima pajausti). Vienas buvo labai rimtas ir nepertoliausiai tai visi buvo labai sujudę, kaip skruzdėlyne. Tik aš tada važiavau dviračiu ir nepajaučiau nieko, labai juokinga buvo :D

Čia puslapis kur raportuoja visus žemės drebėjimus Taivane:

http://www.cwb.gov.tw/V7e/earthquake/ 

Jau pamažu kraunasi darbai su mokslais, tai vis daugiau laiko praleidžiu univero bibliotekoje. Labai gerai čia susikaupti - niekas nevalgo, nekalba, nešnibžda, nesijuokia aplinkui, tik dirba arba miega, 50/50 :D 

Aj, dar vienas juokingas dalykas apie vietinius. Viskas jiems čia labai pavojinga ir baisu :D su keletu žmonių planuojam birželio pab kopti į 4 km aukščio kalną (2 dienų žygis). Vienas vietinis irgi norėjo prisijungti, bet galiausiai jam tėvai neleido ir jis nevarys :D nors jam jau 26 metai. Tai bandžiau suprasti, bet vistiek nesuprantu. 

Visi labai geri aplinkui, padeda, nori bendrauti, šypsosi, atrodo nors prie žaizdos dėk tą jų gerumą ir meilumą. Net šunys čia mieste visi šypsosi, išskyrus tie, kurie sargybiniai kalnuose nuo beždžionių saugo ;)

Dėstytojai irgi - visiems jokių problemų. Nežinau iš kur jie tokie visi laimingi :)​